Savo fenomenologiniais tyrinėjimais siekiu aiškiau apibrėžti individualios sąmonės santykį su kultūros, visuomenės pasauliu. Mano kūryba apeliuoja į mąstančios ir gyvenimo prasmės ieškančios asmenybės atvirumą. Vidinių išgyvenimų, minčių neatsiejamą ryšį, poveikį vienas kitam. Kaip vidinis pasaulis gali paveikti fotografiją – žmogaus žvilgsnį į pasaulį. Ir atvirkščiai – kaip fotografuojami objektai, netikėtai atrandami vaizdai, reiškiniai, kurie ima traukti akį, gali daryti įtaką mintims, nuotaikoms.

Kūrybinius atradimus noriu pristatyti Vilniaus fotografijos galerijoje gegužes 26 - birželio 19 dienomis ir kviečiu visus prisidėti prie šios parodos organizavimo išlaidų padengimo. Surinkta 600 Eur suma būtų skirta:
- Parodos ekspozicijos įrengimui (fotografija ir video).
- Šviesos instaliacijos gamybai ir transportavimui.

Iš anksto dėkoju visiems kas neabejingas kūrėjams.

stankeviciute.com

facebook.com/rita.stankeviciute.31/
instagram.com/rita_stankeviciute/


Numatoma parodos data: 2021 m. gegužes 26 - birželio 19 dienomis.
Vieta: Vilniaus fotografijos galerija. Stiklių g. 4/ Didžioji g. 19, Vilnius.

*****

Kūrinyje siekiama išreikšti jausenų dinamiką: ramybę, meditaciją, lengvumą, o kartais – juntamą įtampą ir baimę. Įtaigus regimas paviršius – persipinantys kvėpavimo vaizdai iššaukia pasipriešinimą regimybei, sukelia savotišką nepatogumą. Tačiau, nepaisant nepatogios estetikos, žiūrovo žvilgsnis įtraukiamas į besikartojantį pratimą. Autentiška refleksija atmeta vien fiziologinį tyrinėjimą.
Kvėpavimo pratimai padeda normalizuoti kvėpavimą, bei sumažina nervinę įtampą. Būtent tyrinėjimo metu ir atliekant „sąmonės žaidimą“ nekvėpuojant, siekiu ir išsilaisvinti, o žiūrovui patirti kartu mano dusima. Suspaudžia smegenis,pradeda plakti širdis.

Kūriniai yra apie esybe / sąmone. Ir visuomet apie žmogiškumą…kaip būtis. Jeigu laikas ir erdvė yra būdingi ne pasaului, bet sąmonei, tuomet sutelkime dėmesį į save pačius ir pasistenkime išgauti grynumą. NEKVĖPUOKITE. Įvyksta momentas - tarsi išnyksta riba tarp savęs ir išorinio lauko, sunku nusakyti kur jis baigiasi ir prasidedi tu. Videodarbuose koncepcija iškeliama pirmiau materialumo ir įprasmina per jos patyrimą ir suvokimą. Tai kitoniškas buvimo būdas, kai kitas santykis su aplinka, laiku ir savimi. Kelios minutės,ir tu jau akistatoje su savo kūnu, vidiniu garsynu, skrodi keista materija. Ir kuo giliau neri, tuo giliau į save „leidiesi“, keliauji tarsi už savo galimybių ribos, ir ten galiausia pajunti tikrąjį pasimėgavima pačiu buvimu.

Pasinėrimą į spontanišką kūrybos procesą, techninio/intelektualinio pasiruošimo įtaką, išoriniame pasaulyje regimą įvairių apraiškų, idėjų, spalvų ar formų kismą, vidinio pasaulio „skendimą“ / „levitavimą“ jame. Kvėpavimas bei pasąmonės srautas - begalinis kūrybinis resursas. Šis vidinis meninis tyrimas leis pačiam kūrėjui išlaisvėti iš didnaminių stereotipų, o žiūrovui susitapatinus kartu išnirti iš kasdienybės ar karantininio grimzdesio.
Aš savo kūną pasitelkiu kaip tyrinėjimo objektą. Anot Maurice Merleau-Ponty, kūną turėtume suvokti kaip esinį, kuriantį situacijas ir patyrimus, o Hansas Beltingas kūną traktuoja kaip mediją, kurios santykis su aplinka ir sudaro paties suvokimo esmę. Vanduo kaip pirmapradė materija transformuoja kūną.Panirus nebereikia tiek pastangų, atrodo taip lengva. Tokiu būdu perteikiu savo būsena (panirimo /dusimo išnėrus).

“Galima būtų manyti, kad pojūtis – tai būdas, kuriuo aš esu jaudinamas, ir mano paties būsenos patyrimas. Pilkuma, aklinai gaubianti mane, kai esu užsimerkęs, garsai, skambantys „mano galvoje“, kai snūduriuoju, būtų nuoroda į tai, koks gali būti grynas jutimas. Aš turėčiau justi lygiai tiek, kiek sutampu su tuo, ką juntu, kai tai nustoja būti objektyviame pasaulyje ir man nieko nebereiškia. Tuo pripažįstama, kad pojūčio reikėtų ieškoti šiapus bet kokio kokybinio turinio; juk raudona ir žalia kaip dvi skirtingos spalvos viena nuo kitos gali skirtis tik tada, kai prieš mano akis jau išsiskleidžia – nebūtinai aiškiai lokalizuotas – jų vaizdas, taigi kai jos liaujasi buvusios manimi.“ Maurice Merleau-Ponty".

Citatos iš Autoreflekcinio dienoraščio:

***
Aš ilgai nepastebėjau smulkmenų, kurios jau buvo iškalbingos, kurios buvo pirmi ženklai. Jis buvo atsikratęs polėkio skristi, tačiau vartojo antidepresantus. Laukiantis vaikučio prašiau jo, kad pamažintų dozes, kad būsimas kūdikis gautų sveikesnę chromosomą. Negėrėm, nerūkėm. Aš net nagų nesilakavau. Jis man pasipiršo. Kažkokia keista buvo santuoka – Marijampolės santuokų rūmų kažkokiame kabinete. Man viskas kaip pro rūką. Aš išvis nenorėjau tuoktis. To mano gyvenimo planuose nebuvo. Dabar galiu sakyti, kad tekėjau vien dėl to, kad močiutė, žadėjusi man palikimą, savo sprendimo nepakeistų. Močiutės sąlyga buvo, kad ištekėčiau. Mane spaudė ir visa šeima – kad laukiuosi, tai turiu tekėti. O to aš niekada nenorėjau.
Pradžioje ketinau pirkti butą Vilniuje. Nerijus nenorėjo kraustytis į Vilnių, jis bijojo tokių pokyčių, bijojo miestų. Aš nusileidau. Sutikau važiuoti į Marijampolę. Ir čia prasidėjo Nerijaus atkrytis. Po mūsų vestuvių išvažiavome į Varšuvą. Ten viešbutyje jis visą naktį šniojo narkotikus. Aš visą naktį verkiau. Buvo labai baisu. Aš neįsivaizdavau, kas gali nutikti – gal jis šoks pro langą, gal dar ką darys...
„Mano sulipimas su pasauliu man leidžia kompensuoti cogito svyravimus, išstumti vieną cogito kito naudai ir anapus minties regimybės susijungti su tiesa. Tokios korekcijos galimybė man buvo duota per patį iliuzijos momentą, mat iliuzija irgi naudojasi tuo pačiu tikėjimu pasauliu, ir tik dėl šios paramos ji susitraukia į tvirtą regimybę, (...) ji manęs neatskiria nuo tiesos. Tačia dėl tos pačios priežasties aš nesu apsaugotas nuo klaidos, nes pasaulis, kurio siekiu per kiekvieną regimą pavidalą ir kuris pagrįstai ar nepagrįstai jam suteikia tiesos svorį, niekada nereikalauja būtent šio, o ne kito regimo pavidalo. Esama absoliutaus tikrumo dėl pasaulio apskritai, bet ne dėl atskiro daikto.“
O kiek galių turi mūsų vaizduotė? Mes net nenutuokiame, kaip ji gali sukioti mūsų mintis, pakreipti į vieną ar kitą pusę, viename ir tame pačiame objekte įžvelgti visai skirtingus dalykus. Ji gali nuskraidinti mūsų mintis ten, kur net nesitikėjome būti, apie ką net nesitikėjome pradėsiantys galvoti. Užtenka kokio nors vieno judesio, pokyčio, veiksmo. Tas pats ir su kūryba. Ji nuskraidina mus ten, kur patys negalime būti...
“...Menas išreiškia mūsų jausmus, traumas, pasąmonės geidulius. Tikrovę traktuojant kaip socialinę ir ekonominę, tikruoju menu laikomas socialinis realizmas, kuris kritiškai analizuoja socialinius reiškinius (...) pagrindinė meno reikšmė: menas turi būti “permatomas”. Jis turi būti lyg langas, pro kurį žiūrima į ką nors kitą, o ne į jį patį”.

Kūrinių eskizai:

Panirimas 2
https://www.youtube.com/watch?v=EO6bVPuBXs0

Kvepavimo pratimas 2
https://www.youtube.com/watch?v=PsYXphlee9c